Tau kartais nebūna taip, kad pradedi mąstyt vaizdais, bet ne žodžiais? Man taip būna dažnai.
Štai dabar jis sėdi ant didelio kalno, virš miesto. Savo miesto, betoninio, šalto, bet savo. Groja Enya - Only if… Vakaras, pro debesis prasimuša auksinis saulėlydis (banalu ane?). Vėjas košia per plaukus, tačiau jam nešalta. Susidomėjęs žvilgsnis žiūri žemyn į temstančią betono jūrą. Jis prisidega cigaretę ir patraukia kartų dūmą. Ne… Neprisidega, šitam pasauly jis nerūko. Tu prieini ir nedrąsiai apsikabini, viena ranka per petį, kita per juosmenį. Jis paima Tavo ranką ir ją smarkiai suspaudžia. Tik Tavo veido aš nematau, nežinau koks jis, jo vietoje matau tik miglą. Neįsivaizduoju nei kas Tu, nei iš kur Tu, nei kaip turėtum atrodyti.
Saulė visai nusileidžia, tačiau mieste vistiek lieka tamsu. Tai apleistas miestas. Žemė pradeda slysti iš po kojų. Staiga, tačiau negaliu teigti, kad netikėtai, visas vaizdinys subyra. Subyra kaip vyno taurė, netikėtai išslydusi iš apgirtusių pirštų. Aš lekiu, kažkur lekiu kaip nevisprotis. Spaudžiu akseleratorių kol pradeda kriokti variklis, ir… dažau kumščiu į vairą. Dažau kol pradeda kraujuoti krumpliai. Daužau ir atsibundu išpiltas prakaito. Atsibundu ir įtikinu save, kad tai tebuvo sapnas.
Gal ir man reikėtų kur perstot? Pvz. į kokią režisūrą. Tik kad labai jau banalus iš manęs režisierius būtų. No, you are right, my Friend, that would be running, and I will not run. No more. I will stand and face my problems. If only… I had the courage.