Mainstreem exceptionalism

Pastaruoju metu darosi taip populiaru būti „išskirtiniu“, nekęsti popso ir apskritai bet ko, kas yra nors kiek populiaru, kad tai darosi visai nauja popso banga. Iš esmės frazė „nekenčiu popso“ yra patapusi savotiška popso išraiška. Kaip pvz. kad ir ta pati Alina Orlova (arba bardai apskritai) - nors ir išskirtinė muzika, bet jau turbūt kokių 90% mano pažįstamų rato klausoma, o turbūt puikiausiai mano mintį iliustruoja ŽudykReklamą publikuota info - ‘cmon „AntiPOPsinė mergina“, bet tai, kaip visa tai atrodo, būtent juodas popsas visame savo grožyje ir yra (thank god, kad nors žurnalas ne koks „Žmonės“, „Klubas“ ar pan. šūdas). Beje labai panašias mintis radau pas qemm, tik vat nepritariu jam dėl vieno - jos muzika man visai patinka, ir šiaip jau frankly I don’t give a shit - klausau ir man dzin popsas ar ne (kalbu ne viena apie Orlovą, bet ir apskritai apie visą savo playlist’a).

Beje pastaruoju metu vėl atradau rusišką muziką, ant kurios visą gyvenimą stūmiau :D Дай мне руку, я пожму её!!! Моё имя так засвечено и никто меня не спасёт!

P.S. Šaunu jau nors šį bei tą suprast, ar bent sugebėt parašyt/perskaityt, ačiū tau!

Leave a Reply