Blevyzgos

Niekas geriau nepažadina po bemiegės darbo-nakties nei „Coffee and Cigarettes“ ritualas balkone visu garsu pasileidus AC/DC - Thunderstruck.

Sakyčiau, protingas advice:

Nuotaikos prasme, savotiškas šito įrašo pratęsimas.

Pasiskaičiau šitą qemm įrašą ir pamąsčiau, o koks gi turėtų būti mano „gyvenimo gelbėjimo(-si)“ planas?

Daugiau darbo, mažiau šūdmalistinės veiklos. Galėčiau tai užrašyti maždaug taip: (constant life state yra „nieko nespėju, jau susikaupė diiidelė krūva darbo ir ji didėja, o ir ūpo neturiu ką nors daryti, negana to dar ir visi įmanomi deadline‘ai jau praėjo“) → (depresyvios nuotaikos) → (dar labiau nieko nespėju). Blogiausia čia tas uždaras ratas - kuo daugiau jų prisikaupia, tuo šūdinesnė savijauta ir, aišku, tada tuo sunkiau ką nors nuveikt.

Pritariu qemm idėjai dėl alcohol overabuse. Pastaruoju metu nemažai problemų „prisidirbu“ būtent gerai prisiconsuminęs įvairių velnio lašų, namely beer and wine. Priedo kaip jau kažkur minėjau, alcohol sux as an antidepresant, netgi atvirkščiai - apninka visokio suicidal pobūdžio mintys, bendrai apibūdinamos kaip LS sindromas (LS=„life sucks“). Ir iš tiesų neveltui nr. 1 mirties priežastis Lietuvoje susijusi su alkoholio overabuse - savižudybė (37%), kuri lenkia net transporto įvykius (19%).

Dienos, paros, savaitės ritmas. Čia vienos draugės patarimas, kaip ji išsireiškė „miegas, valgis, veikla, valgis, vaistai, veikla, vaistai, miegas“ ir taip kasdien. Atrodo savotiška vegetacija? Jau geriau tokio pobūdžio vegetacija, nei ta, kai sėdi kaip debilas ir žiūri 3h į vieną tašką. Tai tiesiog būsena, kai visada žinai ką tau dabar reikia daryti ir svarbiausia tai DARAI, o smegenims neleidi įsivažiuoti per didelėm apsukom. Beje, tai smarkiai susiję ir su „daugiau darbo, mažiau…“ principu.

Miego ritmas a.k.a. kill the f. insomnia. „<Insomnia> is typically followed by functional impairment while awake.“ - that is so true. Mano rekordas - ~5h vartymosi. Kita diena lyg po 3 dienų alco-partying būti pervažiuotam traukinio. Kažkuriam blog’e skaičiau visą receptą kaip su šituo biesu kovoti, straipsnio neberandu, tačiau pasakysiu tai ką pats žinau: reikia tikslaus miego ritmo. Visada stengtis keltis tuo pačiu metu, eit gult taip pat tuo pačiu metu. Ir nesvarbu, kad jautiesi kurį rytą neišsimiegojęs, vistiek reikia keltis ir eit veikla užsiiminėt, panašiai ir vakare, nors ir lūžtant stengtis ištempt iki tos nustatytos valandos. Tai vat, ta proga einu parūkyt ir į lovytę.

This is so true. Iš tiesų šiam kvailam pasauly nėra nieko amžino/nepakeičiamo ir galiausiai sužinai, kad viskas turi turėti pabaigą. Bet ar tikrai?