Taigi jau ketvirta diena kaip aš esu labai labai maža blogerių judėjimo dalis. Ir vis tik nesuprantu: kas man pasidarė? Juk niekada daugiau dviejų sakinių neišlemendavau, net kai nuo to priklausydavo metinis pažymys mokykloje ar dabar priklauso sesijos rezultatas univerkėj.
Gal pasidaviau Web 2.0 bangai? Juk dabar tai taip populiaru! Net ji turėjo savo blog’ą. Ne, nemanau - buzzwordai manęs (paprastai) nekaso, o ir staiga užsimanyt rašyti tai yra per menka priežastis.
Gal turiu per daug laisvo laiko, kurį norisi praleisti turiningai? Deja, that’s not the case either. Sakyčiau netgi priešingai. Šiuo metu kaip Damoklio kardas, virš galvos kabo 3 neatiduoti web’ai, tai pat taip jau atsitiko, kad ir sesija užpuolė…
O gal noriu pasipuikuoti, gal kiek išgarsėti? Na bent jau kiek tai leidžia blogų populiarumas Lietuvoje. ‘Cmon, žiūrint į tai ką jau parašiau tai nebent apsijuokti prieš visus pažįstamus ir draugus - ir tai net ne viešam lygmeny ^_^
Tai vistik kas yra? Iš tiesų pats net nežinau. Apie tai jau kuris laikas galvojau, tačiau dėl tam tikrų priežąsčių nesirįžau pradėti kažką daryti. Tik vat gal poreikis dabar atsirado. Poreikis išsikalbėti, o su kuo kaip ir nelabai yra. Gal ir būtų, bet nesinori visiem aplinkiniam kvaršinti galvos vis su tom pačiom problemom - dar pagalvos, kad iki galo debilu patapau. Taigi ir pradėjau visas savo bėdas rašyti anoniminiam skaitytojui. Jam juk visada įdomu, jis beveik niekada nesiskundžia, kad jam atsibodo, o jei ir pradeda skųstis, tai visai nemaišo ir toliau kalbėti. Beveik kaip kalbėti su siena, tik skirtumas, kad nesijauti visišku pridurku.
